Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - kas tai ir kaip jį gydyti?

Turinys

‍

Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas. Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Labai svarbu diagnozuoti ir suteikti tinkamą pagalbą, nes sutrikimas gali smarkiai sutrikdyti įprastą kasdienę vaiko veiklą, mokymosi rezultatus ir socialines sąveikas. Be to, negydomas ateityje jis gali sukelti rimtesnių elgesio problemų ir psichikos sveikatos sutrikimų.

‍‍

Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomai

Fiziniai simptomai. Nors prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas pirmiausia pasireiškia elgesio ir emociniais simptomais, kartu su šiais požymiais gali pasireikšti ir kai kurie fiziniai simptomai. Gali būti stebimi miego sutrikimai, pavyzdžiui, nemiga ar košmarai, dėl kurių vaikai gali jausti nuovargį ar irzlumą [1]. Be to, kai kuriems vaikams gali pasireikšti psichosomatiniai simptomai, pavyzdžiui, galvos ar skrandžio skausmai, dažnai susiję su stresu ar nerimu [2].

Elgesio ir emociniai simptomai. Būdingiausi prieštaraujančio nepaklusnumo bruožai yra elgesio ir emociniai simptomai. Šie simptomai paprastai pasireiškia dažnais pykčio priepuoliais, nuolatiniu nepaklusnumu ir atsisakymu laikytis taisyklių ar nurodymų [3]. Vaikai dažnai sąmoningai erzina kitus, kaltina kitus dėl savo klaidų ir patys lengvai sudirgsta. Jiems taip pat gali būti būdingas piktas ir kerštingas elgesys bei svyruojanti nuotaika [4].

Socialiniai simptomai. Socialiniai prieštaraujančio nepaklusnumo simptomai labiausiai pasireiškia vaikui bendraujant su kitais žmonėmis, įskaitant šeimą, bendraamžius ir autoritetingus asmenis. Dėl agresyvaus elgesio ir polinkio kaltinti kitus, šiems vaikams dažnai sunku išlaikyti draugystę [5]. Jie gali dažnai ginčytis su suaugusiaisiais ir atsisakyti paklusti taisyklėms, dėl to kyla problemų mokykloje ir kitose socialinėse aplinkose. Be to, bendraudami su kitais jie gali atrodyti nemalonūs ar pikti, o tai dar labiau izoliuoja juos nuo bendraamžių [6].

Šių simptomų supratimas yra labai svarbus siekiant anksti nustatyti ir gydyti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą, siekiant išvengti galimų vaiko gyvenimo ir bendros raidos sutrikimų.

‍
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo priežastys

Šeimos veiksniai. Šeimos dinamika ir aplinka vaidina svarbų vaidmenį prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika [7]. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų [8].

Mokymosi aplinkos veiksniai. Mokymosi aplinka taip pat gali turėti įtakos prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika[9].

Biologiniai veiksniai. Biologiniu požiūriu vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus [10]. Tam tikri genetiniai veiksniai taip pat gali būti svarbūs, nes vaikai, kurių tėvai yra sirgę prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu ar kitais psichikos sveikatos sutrikimais, dažniau patys suserga prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu [11].

Diagnozės ir gydymo metodai

Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo diagnozė nustatoma atlikus išsamų vaikų psichiatro arba psichologo įvertinimą ir yra pagrįsta nuolatiniu dirglumu, prieštaraujančiu elgesiu ir kerštingumu. Gydant šį sutrikimą dažnai taikoma elgesio terapija, kurios tikslas - mokyti vaiką ir tėvus elgesio valdymo ir gerinimo strategijų. Tėvų ir vaikų sąveikos terapija (PCIT), kognityvinė elgesio terapija (KET) ir šeimos terapija yra vieni dažniausiai taikomų gydymo metodų [12].

Elgesio terapija. Elgesio terapija yra vienas veiksmingiausių prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymo būdų. Šios rūšies terapija siekiama nustatyti ir pakeisti elgesio modelius, dėl kurių vaikas patiria sunkumus. Dažnai taikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kurios metu daugiausia dėmesio skiriama veiksmingų problemų sprendimo strategijų ugdymui, impulsų kontrolės gerinimui ir sveikesnių tarpasmeninių santykių įgūdžių ugdymui [13]. Be to, tokiomis intervencijomis, kaip tėvų valdymo mokymas (PMT), siekiama suteikti tėvams įgūdžių ir strategijų, kurios galėtų teigiamai paveikti vaiko elgesį [14].

Šeimos terapija. Šeimos terapija taip pat yra neatsiejama vaikų gydymo plano dalis. Šis metodas apima visą šeimą ir padeda gerinti bendravimą ir santykius šeimoje. Šeimos terapija gali padėti spręsti platesnės šeimos dinamikos, kuri prisideda prie trikdančio elgesio, problemas, padėti tėvams taikyti nuoseklias ir veiksmingas drausminimo strategijas ir sukurti labiau struktūruotą ir palankią namų aplinką [15].

Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymas yra ilgalaikis ir reikalauja vaiko, šeimos ir dažnai mokyklos ar kitų bendruomenės institucijų įsitraukimo. Ankstyva intervencija gali pagerinti prognozę ir padėti išvengti rimtesnių psichologinių ar elgesio sutrikimų.

‍
Patarimai tėvams ir pedagogams

Bendravimo su vaiku strategijos. Efektyvus bendravimas su vaiku, kuriam diagnozuotas prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas, yra labai svarbus vaiko vystymuisi ir šio sutrikimo simptomų valdymui. Tėvai ir pedagogai, bendraudami su vaikais gali susidurti su tam tikrais sunkumais susijusiais su nepaklusnumu ar prieštaravimu. Svarbu prisiminti, kad empatiškos, kantrios ir supratingos pozicijos išlaikymas gali būti labai veiksmingas.

Aktyvus klausymasis yra labai svarbus šio proceso elementas. Parodydami, kad suprantame vaiko jausmus ir požiūrį, validuojame vaiko jausmus, o tai gali sumažinti dalį pasipriešinimo [16].

Skatinkite atvirą ir nuoširdų dialogą ir stenkitės suprasti esmines problemas, kurios gali lemti vaikų priešišką elgesį.

Be to, teigiamo pastiprinimo strategijų taikymas gali teigiamai paveikti vaiko elgesį. Pavyzdžiui, teigiamo elgesio, tokio kaip prašymų laikymosi ar kantrybės demonstravimo, pripažinimas ir apdovanojimas, gali motyvuoti vaiką dažniau kartoti tokį elgesį. Ši strategija gali palaipsniui nukreipti dėmesį nuo neigiamo elgesio ir padėti skatinti pozityvesnius elgesio modelius [17].

Aplinkos organizavimas

Vaiką supanti aplinka turi didelę įtaką prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomų valdymui ir progresavimui. Chaotiška ar nenuspėjama aplinka gali sustiprinti sutrikimo simptomus, todėl dažniau pasireiškia nepaklusnumo ar priešiškumo epizodai.

Tėvai ir pedagogai turėtų stengtis sukurti nuspėjamą, ramią ir struktūruotą aplinką. Nuosekli rutina ir tvarkaraščiai bei aiškios taisyklės gali suteikti vaikui stabilumo ir nuspėjamumo jausmą. Žinojimas, ko tikėtis, gali sumažinti nesaugumo ar sumaišties jausmą, kuris gali paskatinti prieštaraujantį elgesį [18].

Be to, prie struktūruotos aplinkos kūrimo gali prisidėti ir aiškiai apibrėžtų pasekmių už taisyklių pažeidimą taikymas. Užtikrinimas, kad šios pasekmės būtų teisingos ir nuoseklios, padeda vaikui suvokti veiksmų ir pasekmių ryšį, skatina atsakomybę.

Aiškūs lūkesčiai vaikui

Tėvai ir pedagogai turėtų bendradarbiauti siekdami nustatyti aiškius ir realius vaiko elgesio lūkesčius. Tai galima daryti įtraukiant vaiką į diskusiją, kad jis jaustų atsakomybę ir įsipareigojimą dėl šių lūkesčių [19].

Taip pat svarbu nustatyti nuoseklias ir teisingas pasekmes už taisyklių pažeidimus. Pasekmės turėtų būti proporcingos elgesiui ir visada nuosekliai vykdomos, kad būtų išvengta painiavos ar manipuliacijų.

Teigiamo elgesio pastiprinimas pagyrimais, apdovanojimais ar privilegijomis gali motyvuoti vaiką laikytis taisyklių ir dažniau rodyti teigiamą elgesį.

Labai svarbu pažymėti, kad strategijos turėtų būti nuoseklios įvairiose aplinkose. Tai apima namus, mokyklą ir bet kokią kitą aplinką, kurioje vaikas dažnai bendrauja. Vienodas požiūris į sutrikimo valdymą gali sustiprinti nustatytas taisykles ir lūkesčius, padėti vaikui saugiai jaustis ir taip prisidėti prie jo pažangos.

Paramos ir pagalbos svarba

Darbas su psichologu. Vienas iš svarbiausių komponentų, padedančių įveikti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą, yra profesionali pagalba, pavyzdžiui, darbas su psichologu. Psichologas, turintis specialų darbo su elgesio ir emocijų sutrikimais parengimą, gali pasiūlyti veiksmingus gydymo metodus, pritaikytus unikaliems vaiko poreikiams. Tai gali būti individuali terapija, kurios metu siekiama padėti vaikui išmokti naujų įgūdžių, pavyzdžiui, kaip veiksmingiau valdyti savo emocijas ir elgesį. Vaikas mokosi, kaip susidoroti su frustracija, tinkamiau reikšti savo jausmus ir įsitraukti į bendradarbiavimu pagrįstą elgesį [20].

Be to, psichologai gali suteikti tėvams ir pedagogams įgūdžių ir strategijų, paaiškinančių kaip elgtis situacijose, kurios iššaukia vaiko prieštaraujantį elgesį, ir nurodyti, kaip skatinti ir stiprinti teigiamą elgesį [21]. Šios rekomendacijos gali padėti suaugusiesiems sukurti vaiko emociniam augimui ir raidai palankią aplinką.

Parama šeimai. Šeimos parama atlieka esminį vaidmenį valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Tėvų, kaip pagrindinių globėjų, reakcijos ir atsakas į vaiko elgesį gali turėti didelę įtaką sutrikimo eigai. Pavyzdžiui, išlaikant ramų ir empatišką elgesį, reaguojant į vaiko nepaklusnumą, galima deeskaluoti galimus konfliktus ir sukurti palankesnę atmosferą [22].

Be to, šeimos narių dalyvavimas terapijos sesijose gali būti naudingas. Taip jie gali sužinoti apie sutrikimą, jo pasekmes ir veiksmingas valdymo strategijas. Supratus sutrikimo prigimtį, gali sumažėti kaltės ir nusivylimo jausmai. Tai padeda kurti labiau palaikančią ir kantresnę šeimos aplinką [23].

Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas. Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas yra dar vienas labai svarbus aspektas valdant prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus. Kadangi vaikai daug laiko praleidžia mokykloje, mokytojai dažnai būna įvairių sutrikimo apraiškų liudininkai. Palaikant atvirą bendravimą apie vaiko elgesį, pažangą ir iššūkius galima užtikrinti nuoseklias elgesio valdymo strategijas įvairiose aplinkose [24].

Be to, mokytojai gali padėti vaikui pritaikydami tam tikras klasės strategijas. Pavyzdžiui, aiškus lūkesčių išdėstymas, dažnas grįžtamasis ryšys ir prisitaikymas prie unikalių vaiko mokymosi poreikių gali prisidėti prie pozityvesnės ir palankesnės patirties mokykloje [25].

‍